Morkų pyragas su atostogų aromatu

Gelsvų pastelinių spalvų sezoną mes paprastai pasitikdavome atostogose. Na pora pastarųjų metų viskas vyko gal ir ne pagal seną planą, bet šiandien jau vėl lėtai įdarinėjame lagaminus. Blerbia žoliapjovė (jis tyliai viliasi, kad gal jau kokį priešpaskutinį kartą šiais metais ;)), o aš su grynakrauju pėdsekiu ir krikštų mama dar spėju miške grybų susimedžioti: karališko dydžio voveraičių, kazlėkų, keletą šilbaravykių ir dar šį bei tą puikiam rudeniniam padažui... Bet sekmadienio popietė virtuvėje prasidėjo nuo morkų pyrago. Kažkada jau kepto ir nepelnytai primiršto. Iš vienos gražiausių ir skaniausių kulinarių knygų Falling Cloudberries (ačiū, Aurelija!).

Riešutų ir cinamono aromatu prasideda atostogos

Umami arba seksualus skonis

Lauktuvės visada labai gerai ;) Kažkas mielo, netikėto, o kai dar ir neragauto - nosis ir liežuvis taip ir plakasi, kuris pirmas užčiuops kas ir kaip. Kažkaip taip į virtuvę atkeliavo ir moksliškai argumentuotas penktasis skonis - umami. Vis dar gana sudėtingai apibūdinamas skonis yra tai, kas patiekalus užpildo intensyviu pikantiškumu, o valgytojai tiesiog mhhmmmm alpėja nuo gomurinių atradimų.

Beviltiškai spragsėdama telefono pseudo kamera pasidaviau ir pasiskolinau gamintojų nuotrauką iš visapaveikslio pinterest

Umami yra tai, ką jaučiate karamelizuotoje keptos vištos odelėje, traškiame apskrudusiame jos kamputyje, kurį atplėšiate nuo kepimo skardos. Kartu tai tarsi jau pažįstamas ančiuvių sūrumas, suskambantis šviežiais pomidorais kvepiančioje picoje ar tiesiog nenugalimas kreminis pančetos ir parmezano derinys carbonaroje. Tai skani paslaptis. Aš aišku lyžtelėjau tiesiai iš tūbelės, bet rimtam ragavimui dar ieškau gero recepto. Ir priežasties ;)

Kvepiantys sekmadieniai arba duona, kurios nereikia minkyti

O viskas prasidėjo (pasirodo jau prieš tris metus!) nuo vieno gražiausių lietuviškų maisto tinklaraščių Žaidimų aikštelė, kuriame  ir aptikau vadinamosios tinginių duonos receptą. Pabandžiau. Patiko. Mūsų virtuvėje prigijo. Kepdavau ją gana dažnai (ypač kai norėdavosi atsilaužti traškią duonos riekę, ko niekaip nepavyktų su duonkepėje iškeptąja...) ir sočiai sau gyvenom, kol šį sekmadienį rankos nepanižo dar garuojančio kepalo nuotrauką į Facebook'ą įkelti... Taigi štai ir elementarusis receptas su ypatinga dedikacija Lidijai ir Linai ;)

Pats skaniausias quiche'as! Nu bet tikrai.

Kadangi priebėgomis esu įnikusi į My Paris Kitchen, tai receptas, be abejo, irgi iš D. Lebovitz repertuaro ir tiesiai nuo mūsų sekmadienio pietų stalo - kumpio, mėlynojo sūrio ir kriaušių kišas - idėjinis variantas to, kas Prancūzijoje žinoma kaip tarte salée. Kaip rašo David'as, salée, viename kontekste vartotinas kaip 'nešvarus', taip pat reiškia ir 'sūrus' ar 'pikantiškas'. Tarte salée iš principo yra gana riebus reikalas, todėl šiame recepte esanti kriaušė ir patraukė mano akį, nes, pasak šefo, būtent kieta (ne sultinga), gerai sunokusi kriaušė palengvina įdaro tekstūrą, o jos kuriama saldumo užuomina puikiai subalansuoja kumpio ir sūrio skonius. 

Iš visų mano gamintų - šis dviem balsais iš dviejų buvo pripažintas "oi, dar ir kaip neprastu". 

Tarte salée au jambon, au bleu, et aux poires.

Iki mano virtuvės žingsnių tikrai ne šimtas...

... vos keliolika, jeigu skaičiuočiau nuo terasos ar beveik šimtas nuo kaimynų sklype palikto automobilio.  Viskas sukasi tokiu greičiu, kad net ir kelių žingsniukų iki virtuvės nebenušliaužiu. Bet "I'll turn the fire on" jau šį savaitgalį kaip sakė užsispyręs tėvukas vakarykščiame filme ;)

 

Nes jau nuo pirmadienio raudoname vyne mirksta tikras naminis puikusis gaidys, pretenduojantis virsti prancūzų klasika Coq Au Vin (David Lebovitz stiliumi).
Ech, kaip ten sako, kad maistas yra atsiminimai? Aš jau kaip nors pasistengsiu, kad kiekvienas savaitgalis mūsų virtuvėje būtų vertas atskiro atminties ruoželio ;)