Savaitės laurai - naminiams makaronams

Šeštadienio vakarui angliavandenių pliūpsnis buvo suplanuotas vos ne prieš mėnesį (čia dar vienas iš pažadų naujiems metams - planuoti pirmyn, nerizikuojant pamiršti) ir tiems, kuriuos pakeliui į kaimą palaužė gripas jau nebebuvo kaip padėti - sveikuolių trio stojo prie geraširdės Aurelijos paskolinto aparato ir raitė gardžiuosius fettuccine. O sekmadienį jau peršoko ir prie lieknesniųjų - spaghetti...

Bet savaitė tai prasidėjo... antradienį Kulinarijos studijoje Čiop Čiop, kur mūsų puikioji Baltijos šalių ofiso komanda pasitiko Naujų metų iššūkius, planus ir idėjas... Darta kažkaip sugebėjo visame tame dalyvauti, gaminti, kramtyti ir dar visą krūvą skanių kadrų paruošti. Tokia jau ta mūsų šimtarankė komanda ir aš jais labai didžiuojuosi - kaip tik keliu taurę raudonojo už lengvą visų savaitgalį ir jėgų antplūdį ateinančiai savaitei.

Čin-čin už puikius kolegas ir ne prastesnį elnienos kepsnį ;) 

Užkandžiui itin suskaupę gaminome tigrinių krevečių flambee su viskiu ir peletrūnu bei kalafijorų kremu mousseline. Žinoma, aš tuo metu kaip virtuvės žiurkė-pelenė svogūnus kapojau ir oriai ašaras braukiau.

Sidras valdo! Nauji metai virtuvėje

Ech kokie geri buvo praėjusieji... Net seilės burnoje kaupiasi. Daug skonių, sugrįžimų, atradimų ir naujų iššūkių primėtė, kurių bene didžiausias - įsirengti vyno saugojimo rūselį ;) Negi pirksi, žmogus, vyno spintą, kai rūsys po namu, o po daugybės eksperimentų su termometrais, panašu, jog vieta tikrai rasta ir kaip ten A. Diuma romanuose rašoma "pirštinė mesta". Pati aš, geriausiu atveju, šio bei to į tą rūselį partempti galiu ir atsakingai saugoti, bet lentynos tai jau tikrai vyriškosios namų esaties valioje. Nieko, aš palauksiu, kol jis lentynas "vaizdais pamatys", o tada kaip patirtis sako, realizacija būna greita ir nenuvilianti.

Ne apie vyną norėjau pasakoti, bet visgi praėjusiais metais būtent jis valdė visus mano antradienio vakarus Vynas ir draugai rengiamuose Namų someljė kursuose. Taigi, pirmas lygis baigtas - mokslai saldūs ir malonūs - visiems, kam Dionizo malonumai nesvetimi, rekomenduoju.

Priešpaskutinė paskaita "Desertinių vynų ir deserto derinimas".
J. Sprindžiūnaitės nuotrauka pasiskolinta iš "Vynas ir draugai" FB profilio ;)

Sriubų sezonas atidarytas!

Per tas kelias nerašymo savaites tiek visko prisikaupė, taip viskas susikuitė ir taip buvo gera, kad nebežinau kaip čia visais tais malonumais pasidalyti ;) Kad ir smagybėmis iš šventinio Good Food, kurio net dorai perversti dar nespėjau... O kol galvoju ir lietus daužosi į langus aš verdu sriubą - pačią paprasčiausią, kvepiančią vasariškai saldžiomis morkomis ir kiek atmiežtą griežtaisiais salierais.

Ai, dar ir šiek tiek liūdžiu, kad kulinariniame žemėlapyje Lietuva išnykus - Where The Chefs Eats, 2014

 Dar šiek tiek liūdna, kad maisto fotografavime nepasistūmėta į priekį, o iš kitos pusės - šita sriuba tiek gardi, kiek ir paprasta, tad pasiraitojam rankoves ir į puode įkaitintus poros aliejaus šaukštus metame:

1 didelį susmulkintą svogūną

Pora kubeliais supjaustytų morkų

2-3 stambiau sukapotus salierų stiebus

Ruduo mūsų kaime kvepia kuminais

Kol mes sau atostogavom į kaimą užsuko šalnos ir per naktį nuskabė visus dar nepražydusius mano jurginus, pesto padažu šiemet nespėjusius pavirsti bazilikus ir spalvotus žiedus terasos loveliuose... Šakniavaisiai atsilaikė ir šiandien planavau su jais susiremti nelygioje kovoje lupant lauk iš bais jau kietos žemės, bet... ryte saulė buvo tokia tobula, jog aš ir senstelėjęs pėdsekys išėjome pažiūrėti rudens. Pauostyti Nerį ir išlydėti antis. Net trys būriai, beveik taisyklingais trikampiais išsirikiavę ir šaukdami vasarą, paliko mūsų kaimą. Neišvengiamai ir gėlių repertuaras pasikeitė - žolynus išmainėm į stiebynus...

... ir virtuvėje pakvipo kuminuose skrudintais žiediniais kopūstais su razinomis ;)

Morkų pyragas su atostogų aromatu

Gelsvų pastelinių spalvų sezoną mes paprastai pasitikdavome atostogose. Na pora pastarųjų metų viskas vyko gal ir ne pagal seną planą, bet šiandien jau vėl lėtai įdarinėjame lagaminus. Blerbia žoliapjovė (jis tyliai viliasi, kad gal jau kokį priešpaskutinį kartą šiais metais ;)), o aš su grynakrauju pėdsekiu ir krikštų mama dar spėju miške grybų susimedžioti: karališko dydžio voveraičių, kazlėkų, keletą šilbaravykių ir dar šį bei tą puikiam rudeniniam padažui... Bet sekmadienio popietė virtuvėje prasidėjo nuo morkų pyrago. Kažkada jau kepto ir nepelnytai primiršto. Iš vienos gražiausių ir skaniausių kulinarių knygų Falling Cloudberries (ačiū, Aurelija!).

Riešutų ir cinamono aromatu prasideda atostogos

Umami arba seksualus skonis

Lauktuvės visada labai gerai ;) Kažkas mielo, netikėto, o kai dar ir neragauto - nosis ir liežuvis taip ir plakasi, kuris pirmas užčiuops kas ir kaip. Kažkaip taip į virtuvę atkeliavo ir moksliškai argumentuotas penktasis skonis - umami. Vis dar gana sudėtingai apibūdinamas skonis yra tai, kas patiekalus užpildo intensyviu pikantiškumu, o valgytojai tiesiog mhhmmmm alpėja nuo gomurinių atradimų.

Beviltiškai spragsėdama telefono pseudo kamera pasidaviau ir pasiskolinau gamintojų nuotrauką iš visapaveikslio pinterest

Umami yra tai, ką jaučiate karamelizuotoje keptos vištos odelėje, traškiame apskrudusiame jos kamputyje, kurį atplėšiate nuo kepimo skardos. Kartu tai tarsi jau pažįstamas ančiuvių sūrumas, suskambantis šviežiais pomidorais kvepiančioje picoje ar tiesiog nenugalimas kreminis pančetos ir parmezano derinys carbonaroje. Tai skani paslaptis. Aš aišku lyžtelėjau tiesiai iš tūbelės, bet rimtam ragavimui dar ieškau gero recepto. Ir priežasties ;)

Kvepiantys sekmadieniai arba duona, kurios nereikia minkyti

O viskas prasidėjo (pasirodo jau prieš tris metus!) nuo vieno gražiausių lietuviškų maisto tinklaraščių Žaidimų aikštelė, kuriame  ir aptikau vadinamosios tinginių duonos receptą. Pabandžiau. Patiko. Mūsų virtuvėje prigijo. Kepdavau ją gana dažnai (ypač kai norėdavosi atsilaužti traškią duonos riekę, ko niekaip nepavyktų su duonkepėje iškeptąja...) ir sočiai sau gyvenom, kol šį sekmadienį rankos nepanižo dar garuojančio kepalo nuotrauką į Facebook'ą įkelti... Taigi štai ir elementarusis receptas su ypatinga dedikacija Lidijai ir Linai ;)