Sriubų sezonas atidarytas!

Per tas kelias nerašymo savaites tiek visko prisikaupė, taip viskas susikuitė ir taip buvo gera, kad nebežinau kaip čia visais tais malonumais pasidalyti ;) Kad ir smagybėmis iš šventinio Good Food, kurio net dorai perversti dar nespėjau... O kol galvoju ir lietus daužosi į langus aš verdu sriubą - pačią paprasčiausią, kvepiančią vasariškai saldžiomis morkomis ir kiek atmiežtą griežtaisiais salierais.

Ai, dar ir šiek tiek liūdžiu, kad kulinariniame žemėlapyje Lietuva išnykus - Where The Chefs Eats, 2014

 Dar šiek tiek liūdna, kad maisto fotografavime nepasistūmėta į priekį, o iš kitos pusės - šita sriuba tiek gardi, kiek ir paprasta, tad pasiraitojam rankoves ir į puode įkaitintus poros aliejaus šaukštus metame:

1 didelį susmulkintą svogūną

Pora kubeliais supjaustytų morkų

2-3 stambiau sukapotus salierų stiebus

Ruduo mūsų kaime kvepia kuminais

Kol mes sau atostogavom į kaimą užsuko šalnos ir per naktį nuskabė visus dar nepražydusius mano jurginus, pesto padažu šiemet nespėjusius pavirsti bazilikus ir spalvotus žiedus terasos loveliuose... Šakniavaisiai atsilaikė ir šiandien planavau su jais susiremti nelygioje kovoje lupant lauk iš bais jau kietos žemės, bet... ryte saulė buvo tokia tobula, jog aš ir senstelėjęs pėdsekys išėjome pažiūrėti rudens. Pauostyti Nerį ir išlydėti antis. Net trys būriai, beveik taisyklingais trikampiais išsirikiavę ir šaukdami vasarą, paliko mūsų kaimą. Neišvengiamai ir gėlių repertuaras pasikeitė - žolynus išmainėm į stiebynus...

... ir virtuvėje pakvipo kuminuose skrudintais žiediniais kopūstais su razinomis ;)

Morkų pyragas su atostogų aromatu

Gelsvų pastelinių spalvų sezoną mes paprastai pasitikdavome atostogose. Na pora pastarųjų metų viskas vyko gal ir ne pagal seną planą, bet šiandien jau vėl lėtai įdarinėjame lagaminus. Blerbia žoliapjovė (jis tyliai viliasi, kad gal jau kokį priešpaskutinį kartą šiais metais ;)), o aš su grynakrauju pėdsekiu ir krikštų mama dar spėju miške grybų susimedžioti: karališko dydžio voveraičių, kazlėkų, keletą šilbaravykių ir dar šį bei tą puikiam rudeniniam padažui... Bet sekmadienio popietė virtuvėje prasidėjo nuo morkų pyrago. Kažkada jau kepto ir nepelnytai primiršto. Iš vienos gražiausių ir skaniausių kulinarių knygų Falling Cloudberries (ačiū, Aurelija!).

Riešutų ir cinamono aromatu prasideda atostogos

Umami arba seksualus skonis

Lauktuvės visada labai gerai ;) Kažkas mielo, netikėto, o kai dar ir neragauto - nosis ir liežuvis taip ir plakasi, kuris pirmas užčiuops kas ir kaip. Kažkaip taip į virtuvę atkeliavo ir moksliškai argumentuotas penktasis skonis - umami. Vis dar gana sudėtingai apibūdinamas skonis yra tai, kas patiekalus užpildo intensyviu pikantiškumu, o valgytojai tiesiog mhhmmmm alpėja nuo gomurinių atradimų.

Beviltiškai spragsėdama telefono pseudo kamera pasidaviau ir pasiskolinau gamintojų nuotrauką iš visapaveikslio pinterest

Umami yra tai, ką jaučiate karamelizuotoje keptos vištos odelėje, traškiame apskrudusiame jos kamputyje, kurį atplėšiate nuo kepimo skardos. Kartu tai tarsi jau pažįstamas ančiuvių sūrumas, suskambantis šviežiais pomidorais kvepiančioje picoje ar tiesiog nenugalimas kreminis pančetos ir parmezano derinys carbonaroje. Tai skani paslaptis. Aš aišku lyžtelėjau tiesiai iš tūbelės, bet rimtam ragavimui dar ieškau gero recepto. Ir priežasties ;)

Kvepiantys sekmadieniai arba duona, kurios nereikia minkyti

O viskas prasidėjo (pasirodo jau prieš tris metus!) nuo vieno gražiausių lietuviškų maisto tinklaraščių Žaidimų aikštelė, kuriame  ir aptikau vadinamosios tinginių duonos receptą. Pabandžiau. Patiko. Mūsų virtuvėje prigijo. Kepdavau ją gana dažnai (ypač kai norėdavosi atsilaužti traškią duonos riekę, ko niekaip nepavyktų su duonkepėje iškeptąja...) ir sočiai sau gyvenom, kol šį sekmadienį rankos nepanižo dar garuojančio kepalo nuotrauką į Facebook'ą įkelti... Taigi štai ir elementarusis receptas su ypatinga dedikacija Lidijai ir Linai ;)

Pats skaniausias quiche'as! Nu bet tikrai.

Kadangi priebėgomis esu įnikusi į My Paris Kitchen, tai receptas, be abejo, irgi iš D. Lebovitz repertuaro ir tiesiai nuo mūsų sekmadienio pietų stalo - kumpio, mėlynojo sūrio ir kriaušių kišas - idėjinis variantas to, kas Prancūzijoje žinoma kaip tarte salée. Kaip rašo David'as, salée, viename kontekste vartotinas kaip 'nešvarus', taip pat reiškia ir 'sūrus' ar 'pikantiškas'. Tarte salée iš principo yra gana riebus reikalas, todėl šiame recepte esanti kriaušė ir patraukė mano akį, nes, pasak šefo, būtent kieta (ne sultinga), gerai sunokusi kriaušė palengvina įdaro tekstūrą, o jos kuriama saldumo užuomina puikiai subalansuoja kumpio ir sūrio skonius. 

Iš visų mano gamintų - šis dviem balsais iš dviejų buvo pripažintas "oi, dar ir kaip neprastu". 

Tarte salée au jambon, au bleu, et aux poires.

Iki mano virtuvės žingsnių tikrai ne šimtas...

... vos keliolika, jeigu skaičiuočiau nuo terasos ar beveik šimtas nuo kaimynų sklype palikto automobilio.  Viskas sukasi tokiu greičiu, kad net ir kelių žingsniukų iki virtuvės nebenušliaužiu. Bet "I'll turn the fire on" jau šį savaitgalį kaip sakė užsispyręs tėvukas vakarykščiame filme ;)

 

Nes jau nuo pirmadienio raudoname vyne mirksta tikras naminis puikusis gaidys, pretenduojantis virsti prancūzų klasika Coq Au Vin (David Lebovitz stiliumi).
Ech, kaip ten sako, kad maistas yra atsiminimai? Aš jau kaip nors pasistengsiu, kad kiekvienas savaitgalis mūsų virtuvėje būtų vertas atskiro atminties ruoželio ;) 
 

Lietinių apkepas arba blynai apsimetėliai

Lietinių kepimui reikia nusiteikti... ir susikaupti beveik taip pat kaip pavasariniam startui sporto klube ;) O kai jau susikoncentruoji ilgam stoviniavimui prie keptuvės norisi, kad ir rezultatas būtų bent kažkiek kitoks. Nu juk ne veltui tiek stovėta (nors geras romanas šitam reikalui labai tinka, kol ten jie lėtai blynais virsta viena akim ir ranka galima tūnoti knygoje - Paryžiaus žmona liejosi taip pat skaniai kaip ir tešla keptuvėje). Iškepti blyną, o tada jį visaip prifarširuoti ir dar kartą kepti man visada neatrodė itin logiška ir tikrai esu girdėjusi ne vieną atvejį, kai virtuvės naujokės atsisakydavo tai daryti. Ir vargšai vyrai veltui bandę įtikinėti, kad mama tai įvynioja mėsą ir tada kepa dar kartą ;)

Šitą blynų - ne blynų idėja buvau užmačiusi Good food maisto ruošimo pamokose vaikams. Išsikepi kalną lietinių, o tada juos užkepi orkaitėje, primaišai kalną salotų ir pateiki kaip sofistikuotą vakarienę. Na draugei gurmanei tai tikrai nepraeitų, bet savaitgalio pusryčiams verta išbandyti.

Svarbiausias ingredientas Mamos prieskoniai: ne tik etiketė, bet ir turinys autorinis mamos darbas ;) 

Lengvi pietūs per 10 minučių arba vyro išgirtoji sriuba

Visiškai elementari sriuba iš visko, ko po truputį buvo likę šaldytuve. Nieko ypatingo, bet pietų bendravalgytojui buvo taip skanu, jog ir liko nesupratęs, kodėl dalintis reikia tik "visokiais užsienietiškų žurnalų bandymais" ;). Kita vertus, tikrai keista rekomenduoti / rašyti receptą, kurio proporcijos priklauso tik nuo to, ko ir kiek turite.

Taigi greitajai sriubai su Azijos virtuvės kvapu reikia:

• vištienos (filė juostelių, krūtinėlės atraižos). Puikiai tinka ir jau virta.
• kokoso pieno (pyliau pusė skardinės)
• 0,5 l sultinio (vištienos tikrai būtų konceptualiau, bet atleiskite jau man - turėjau tik daržovių)
• gero nykščio dydžio susmulkintos imbiero šaknies
• 0,5 a. šaukštelio džiovintos citrinžolės
• 1/3 susmulkintos aitriosios paprikos (drąsiai galima dėti džiovintus aštruosius dribsnius)
• glėbio ryžių makaronų (spintelėje buvo rasta turbūt koks 50 g noodle'ų)
• arbatinis šaukštelis žuvies padažo
• 0,5 labai smulkiai sukapoto svogūno

Ne itin geras įprotis įpusėjus valgyti pulti fotografuoti, bet kita vertus maistas mūsų namuose ne pozuoja - jis sparčiai dingsta

Kaip Inga į mūsų virtuvę midijas įplukdė...

Vat su jūros gėrybių gaminimu kažkaip man drąsos pritrūkdavo (kur jau čia aš prilygsiu toms plaukikėms prancūzišku stiliumi iš Rene restorano). Parymodavau žuvies skyriuje ir slinkdavau į kaimietiškam skrandukui įprastesnių produktų skyrių... Kol vieną kartą eilinei trumpai viešnagei iš Oslo grįžo mano geriausioji draugė Inga ir pasiskelbė, jog vakarienę pagamins ji.

Mergina kiek graži, tiek ir racionali, tad čiupo kilogramą midijų ir greitai jas ant vakarienės stalo paklojo. Jau turbūt pora metų praėjo nuo to midijų prisistatymo mūsų kaime ir receptų daugybė buvo išbandyta, bet pirštai mikliausiai juda gliaudant Ingos stiliuku paruoštas midijas.

Kad jau dailaus belgiško katiliuko midijoms ruošti neturiu ;)

1 kg midijų (prieš tai atidžiai šepetėliu nuo kriauklių nubraukite visokius ūselius, plaukelius ir kitokias prielipas)

1-2 gana grubiai sukapoti svogūnai

8-10 stambiai supjaustytų česnako skiltelių

2 stiklinės balto sausojo vyno

1/2 skardinės kokoso pieno

po gerą saują stambiai sukapotų petražolių ir čiobrelių

druskos, pipirų pagal skonį ir poreikį (po vieno beviltiško midijų persūdymo druskos dažniausiai nededu).

Vegetarų reikalai. Perlinių kruopų risotto

Niekaip negalėjau parašyti daugiaryžis kaip rekomenduoja (ar liepia?) kalbininkai, nes nėra ryžių nei grūdelio - šioje lėkštėje pagrindinį vaidmenį dalijasi morkos ir mano mylimiausios perlinės kruopos. Tai čia toks labiau kruopainis-morkainis daugiaryžio stiliumi ;)

Vakarienės paprastumas ir pigumas neišpasakytas, o skanumas toks, kad namų, toli gražu ne vegetarai, įtraukė patiekalą į nuolatinį mūsų virtuvės valgiaraštį.  

Vasaros ataidėjimai ir tikrasis Niujorkietiškas sūrio pyragas

Vienas iš tų itin retų praėjusios vasaros vakarų, kai prie medinio stalo po obelimi sutūpė net keletas mergaičių, vasarą gimusių. Vėjavaikiškos jaunosios mamos, nuo mojito įraudusiais skruostais buvo vaišinamos niekada nepavedančiu sūrio pyragu. Mūsų namuose šio pyrago versijų išbandyta jau ne viena dešimtis, bet tąkart į kiemą žygiavo klasikinis amerikiečių sūrio pyragas - apgaubtas sauja gervuogių ir gausiai užklotas tame pačiame kieme gerai derėjusiomis šilauogėmis.

Pagrindui reikės:

• 85 g sviesto
• 140 g digestive biscuits sausainių, tačiau šiuos itin trapius sausainius keičiau paprastais Selga
• 1 valgomojo šaukšto cukraus

Sūrio sluoksnis:

• 900 g kreminio varškės sūrio Philladelphia (aš naudojau iki purumo išplaktą riebią varškę, nes taip pigiau, paprasčiau, o ir ne iš itin natūralių priedų tas Philladelphia pagamintas, todėl visada stengiuosi jo išvengti)
• 250 g cukraus
• 3 v. š. miltų
• 1,5 a. š. vanilės ekstrakto
• 1 citrina (naudosime nutarkuotą žievelę)
• 1,5 a. š. citrinos sulčių
• 3 dideli kiaušiniai + 1 trynys
• 200 ml grietinės

Viršutinis sluoksnis (dažniausiai pamirštamas, bet itin rekomenduoju išbandyti, nes jis pyragui oi kokią pilnatvę suteikia)

• 230 ml grietinės
• 1 v. š. cukraus
• 2 a. š. citrinos sulčių

Taip taip, sąrašas netrumpas, bet gabalėlis tokio pyrago jau drąsiai pakylėja pyragą į torto kategoriją, o paprastą vasaros vakarą į tikrą gimtadienio puotą su iš anksto suplanuotu meniu ;)

Paskutinė 2013-ųjų vakarienė... arba vyne prisirpusios kriaušės

Visus metus šuoliavusi atkritau kaip tik tada, kai jau nebereikėjo laukti ankstyvo ryto. Organizmas sustojo. 

O apie vakarykščio deserto rezultatą sužinojau tik iš Agnės FB pasidalintos nuotraukos. Suvalgomos tąkart laukė vyne išmirkusios kriaušės - nenuobodžiaujantis ir labai greitas desertas. Dienoms, kai į virtuvę įpuoli tiesiai po darbo ir norisi, kad patiekalas pavyktų šimtu procentu. Būtų švelniai saldus, minkštas, bet ir vos vos traškus. 

Iš pirkinių krepšio (mano atveju) arba šaldytuvo rezervų (jeigu apdairiai viskuo pasirūpinate iš anksto) traukiame:

• 6 kriaušes 
• butelį saldaus vyno (idealiai tiktų ir bet koks naminis obuolių, kriaušių, vynuogių ar serbentų vynas)
• 1 citriną (išspausime jos sultis)
• 100 g cukraus (nebūtina, jeigu naudojate naminį vyną, kurio cukringumas paprastai viršija bet kokias saldumo normas)
• žiupsnelį kardamono / cinamono / pusės žvaigždinio anyžiaus (rinktis vertėtų vieną iš jų ir tik todėl, kad labiau kvepėtų Kalėdomis. Jeigu šį desertą ruošite vasarą - šildančių prieskonių drąsiai atsisakykite).
• 500 ml vandens

Į puodą supyliau vyną, cukrų (jeigu naudojate), citrinos sultis, vandenį, prieskonius ir karts nuo karto pamaišydama kaitinau, kol ištirpo cukrus ir suruošiau kriaušes.

Kriaušes nulupau daržovių skustuku (idealu kuo ploniau), bet kotelius palieku. Į paruoštą vyno gėrimą sudėjau kriaušes ir apie pusvalandį viriau ant silpnos ugnies (jeigu turite minkštas kriaušes - virti reikėtų gerokai trumpiau) ir išjungusi palikau ilsėtis puode, kol dorojau jautieną, o paskui jau ilsinau visą puodą šaldytuve, kol iššaušo kriaušių pasipuikavimo metas. Iš tiesų tai šaldytuve kriaušes su visu puodu galima laikyti ir pora parų - kuo ilgiau, tuo labiau įsigers vyno syvų ir bus tik dar labiau nekaltos.

Šokoladinis sotumas:

• 100 g juodojo šokolado
• 100 ml 35 % grietinėlės

Į simpatišką prikaistyvį supilkite grietinėlę ir sumeskite sulaužytą šokoladą. Lengvai maišykite, kol šokoladas ištirps ir pradės tirštėti (5-8 min.). Kadangi į sirupą, kuriame sirpo kriaušės įbėriau arbatinį šaukštelį kardamono, tai į šokolado padažą nepašykštėjau dar ir gero žiupsnio cinamono. Labai jau norėjosi to sausaininio kvapo. 

O vat didžiojo kriaušių debiuto ant stalo dėl keistai prasidėjusio, kaip vėliau paaiškėjo, viruso jau ir nepamenu - Agnė šiek tiek nupjovė kriaušių padukus, kad anos elegantiškiau lėkštėje stovėtų, panašu, kad aš gausiai jas palaisčiau padažu, o Laima įritino po gerą šaukštą maskarponės sūrio, kad minkštesnis tas saldumas būtų. 

Ačiū, mergaitės, už pagalbą, o kompanijai už šokoladines to vakaro šypsenas. Na neatsimenu aš jų, bet žinau, kad valgant šį desertą šokoladinių dantų būna pilna burna.